Istorijos seklys: Sausio 13-osios reliktai
Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti nuo 2008 metų kviečia Lietuvos švietimo įstaigas, valstybės institucijas, organizacijas bei visus geros valios žmones paminėti prieš trisdešimt dvejus metus pasiektą pilietinę pergalę prieš agresorių ir prisijungti prie pilietinės iniciatyvos „Atmintis gyva, nes liudija“.
Turgelių „Aistuvos“ gimnazijos bendruomenė šioje akcijoje dalyvauja jau dešimti metai. Gimnazijos languose uždegėme vienybės, atminimo ir pergalės žvakutes, pagerbėme žuvusius laisvės gynėjus.
Kad ši diena nebūtų vien tik dokumentinių filmų žiūrėjimas, parengiau klausimyną „Istorijos seklys: Sausio 13-osios reliktai“. Mokiniai turės atlikti užduotis, sužinos, o vyresnieji prisimins, apie ypatingą Lietuvai datą – 1991m. sausio 13-ąją. Tikiuosi, kad mano mokiniai ne tik geriau pažins Lietuvos istoriją, bet ir smagiai bei prasmingai leis laiką keliaudami su istorijos sekliu.
Praėję dveji metai – iššūkių metai. Pasaulį apėmusi pandemija mus uždarė namie, atskyrė nuo draugų, kino teatrų, koncertų, išvykų… Mes pasinėrėme į virtualią erdvę, išmokome terminą „socialinis atstumas“ ir siuntiniais perpildėme paštomatus. Tarp tokios gausybės vienas kitas siuntinys gali ir pasimesti. Tuo įsitikino Povilas. Ant jam paštomate paliktos dėžės nebuvo nei gavėjo pavardės, nei siuntėjo duomenų. Tik ant kartoninio paviršiaus ranka užrašytas tekstas: „Sausio 13-oji“. Šis užrašas Povilui nieko nereiškė, todėl jis nusprendė atidaryti dėžę. Tikėjosi ten rasti bent kažkokių užuominų, kam ji iš tikrųjų priklauso.
Pirmas daiktas, kurį iš dėžės išėmė Povilas, buvo senas kalendorius. Jame ryškiai pažymėta sausio 13-oji diena. Kalendoriaus viršuje parašyta „MCMXCI“. Povilas suprato, kad tai yra metai, tik, ko gero, romėniškais skaitmenimis. Pažiūrėjo į romėniškų skaitmenų lentelę ir pamėgino sudėlioti metus. Kelintų metų kalendorius, kuris gulėjo dėžėje? Tai buvo 1991 metų kalendorius. O kaip tu užrašytum šiuos metus?
Po to Povilo rankose atsidūrė nuotraukų albumas. Pirmoji nuotrauka sufleravo, kad pagrindiniai įvykiai vyksta prie Vilniaus televizijos bokšto. Povilas domisi aukščiausiais statiniais ir žino, kad Vilniaus televizijos bokštas yra aukščiausias statinys Lietuvoje. Jis 80,65 m yra aukštesnis už Šiaulių radijo ir televizijos stotį, kurios aukštis yra 245,75 m ir net 25,4 metrais aukštesnis už Eifelio bokštą Paryžiuje, kurio aukštis 301 metras. Koks Vilniaus televizijos bokšto aukštis? Turint šias užuominas pavyko nustatyti, kad Vilniaus televizijos bokšto aukštis yra 326,40 metrai.
Po antrąja nuotrauka buvo užrašas: „Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas“ ir prie jo pridėtas lapelis su raidžių ir skaičių kombinacijomis. Teko paplušėti. Surinkome reikiamas raides ir užrašėme „Vytautas Lansbergis“.
Albume buvo ir sukarpyta nuotrauka. Kad pamatytų tikrąjį vaizdą, Povilas ją sudėliojo iš gabalėlių. Trūksta tik vienos dalies, giliai dėžėje radome pasimetusį gabalėlį ir pamatėme Vilniaus senamiestyje, Pilies gatvėje 26 esantį namą su užrašu „Signatarų namai“.
Dėžėje buvo iš laikraščio iškirpta Vytauto Landsbergio kalbos, pasakytos Sausio 13-ąją susirinkusiems Nepriklausomybės aikštėje, citata. Ji buvo išblukusi ir Povilas negalėjo įskaityti vieno žodžio: „Jūs esate mūsų <…>, bet ne kalavijas“. Pavyko išsiaiškinti, kad tas žodis yra „skydas“.
Povilas dėžėje rado pagarbiai sulankstytą vėliavą. Prieš 32 metus ji plevėsavo ten – prie Televizijos bokšto Vilniuje. Jos spalvos labai neryškios. Padėk Povilui išsiaiškinti, kokių spalvų yra vėliava. Bežymint teisingus atsakymus, girdėjosi tyliai skaitomo eilėraščio žodžiai: „Geltona spalva – tai saulė…“
Juodame voke buvo sąrašas su Sausio 13-ąją žuvusių aukų pavardėmis. Povilas suskaičiavo, kad žuvusiųjų buvo keturiolika.
Iš dėžės turinio Povilas suprato, kad 1991 metais sausio 13-ąją dieną buvo apginta Lietuvos laisvė. Netrukus prisiminė, kad ši diena vadinama Laisvės gynėjų diena.
Iš palėpės Povilas atsinešė seną, bet vis dar veikiantį tėvų grotuvą. Jo prireikė, nes dėžėje gulėjo audiokasetė. Jaunuolis išklausė iki skausmo žinomą dainą, tačiau niekaip negalėjo atsiminti, kas ją dainavo. Iš lapelyje kaip šachmatų lentoje išdėstytos raidžių ir skaičių kombinacijos Povilas išsiaiškino, kad šią dainą atliko Eurika Masytė, o žodžius parašė poetas Justinas Marcinkevičius.
Dabar Povilui jau buvo visiškai aišku, kad šie daiktai yra istorinių Sausio 13-osios įvykių liudininkai, tačiau kodėl dėžėje buvo degtukai? Jaunuolio galvoje sukosi keletas minčių, bet teisinga buvo tik viena – Sausio 13-osios dalyviai šildėsi prie laužų.
Povilas dėžėje rado 1991 metų vasario 11 dienos kelionės bilietą į Reikjaviką. Kodėl šis senas bilietas buvo laikomas kartu su Sausio 13-osios reliktais? Vaikinas ant popieriaus lapelio susirašė galimus atsakymo variantus, bandė prisiminti chronologinę įvykių seką. 1991 m. vasario 11 d. Islandija pripažino atkurtos Lietuvos nepriklausomybę – tai ir buvo teisingas atsakymas.
Povilas rado ranka parašytą Pranciškos Reginos Liubertaitės eilėraštį „Sausio tryliktoji“. Kiekvienas jo posmas buvo parašytas ant atskiros popieriaus skiautės. Povilui pavyko posmus sudėlioti iš eilės. O tau ar pavyktų?
Dėžės dugne gulėjo V. Landsbergio knyga „Kaltė ir atpirkimas. Apie Sausio 13-ąją“. Ją atsivertęs Povilas garsiai perskaitė ranka rašytą dedikaciją: „Turgelių „Aistuvos“ gimnazijos mokiniams“. Povilas suprato, kam skirtas šis siuntinys. Jaunuolis viską supakavo į dėžę, tačiau nežinojo tikslaus adreso. Nutarė jo paieškoti interneto svetainėje. Radęs gimnazijos adresą, jį užrašė ant dėžės ir išsiuntė siuntinį tikrajam adresatui.
Ačiū istorijos sekliui Povilui.
Jolanta Lazdauskienė
Turgelių „Aistuvos“ gimnazijos
Istorijos mokytoja ekspertė
