Pokalbis su lietuvių kalbos mokytoja Irina Gimžūniene
Jaunųjų žurnalistų būrelio nariai nutarė pakalbinti gimnazijos direktorę ir mokytojus, siekdami geriau pažinti šiuos žmones. Kasdien mokiniai bendrauja su mokytojais ir administracija, bet gal net nesusimąsto, kad ir jie kažkada buvo maži, žaidė žaidimus ir lankė mokyklą…
– Kur yra Jūsų tėviškė? Kur prabėgo Jūsų vaikystė?
– Šiek tiek vaikystės praleista Baltarusijoje – ten gyveno mano seneliai iš tėvo pusės. Bet tikroji mano tėviškė – Vigutėnai – mažas Ignalinos rajono kaimelis. Ten prabėgo mažiausios mano vaikiškos dienos, o vėliau, jau lankant mokyklą, visos atostogos, o dažnai ir savaitgaliai buvo praleidžiami ten. Ten, kur balčiausias sniegas, kur aukščiausi medžiai, kur saldžiausios žemuogės, ten, kur kažkada rugiuose paskęsdavo mano vaikiška baltapūkė galva. Tai kraštas, į kurį vis grįžtu mintimis…
– Ar Jūs lankėte vaikų darželį?
– Darželį lankiau Baltarusijoje, kol ten gyvenau su tėvais. Tiesa, neilgai. Nepatiko man ten, darželio ypač nemėgau dėl dažnai pietums verdamos burokėlių sriubos. Kai tik persikėlėme gyventi į Lietuvą, mane prižiūrėti ėmėsi Vigutėnuose gyvenę seneliai iš mamos pusės.
– Kokią mokyklą lankėte?
– Lankiau dvi mokyklas: pirmiausiai pagrindinę Kazitiškio mokyklą, vėliau Ignalinos Česlovo Kudabos vidurinę.
– Kokius dalykus mokykloje Jums buvo lengviausia mokytis?
– Geriausiai sekėsi kalbos: lietuvių, vokiečių, rusų.
– Koks dalykas Jums labiausiai nesisekė mokykloje?
– Nesisekė (ir labai nemėgau) matematika, fizika ir chemija. Na, dabar pagalvojusi pripažįstu, jog nesisekė ne dėl to, kad Dievas proto nedavė, o dėl to, jog pati nesistengiau, tiesiog „plaukiau pasroviui“.
– Gal turėjote mylimiausią mokytoją? Jei taip, kokį?
– Tikrai esu dėkinga Lietuvių kalbos mokytojai Jolantai Dasytei, kuri padrąsino mane kurti bei paragino eilėraščius publikuoti rajono laikraštyje „Nauja vaga“. Jaunam žmogui labai svarbus palaikymas.
– Gal pamenate kokį linksmą nuotykį iš savo vaikystės ir galėtumėte jį papasakoti?
– Linksmo nieko nepamenu, bet gerai prisimenu, kaip besimokydama kažkurioje pradinėje klasėje tris valandas stovėjau parduotuvės eilėje dėl vaikiškos svajonės – norėjau nusipirkti lėlę. Ir nusipirkau.
– Ar mokslai turėjo įtakos Jūsų šiandieninei profesijai? Ar visgi kitos priežastys lėmė profesijos pasirinkimą?
– Sakyčiau, tik mokslai ir lėmė profesijos pasirinkimą. Svajojau būti gydytoja… nesimokydama chemijos… Bet į brandos atestatą svajonės, deja, neįrašomos… Tad, kadangi geriausiai sekėsi lietuvių kalba, teko pasirinkti lietuvių kalbos mokytojos specialybę. Tačiau dėl to tikrai nesigailiu.
– Ar Jums patinka Jūsų darbas?
– Pratęsiu ankstesnio klausimo mintį… Nesigailiu dėl savo pasirinkimo (o gal dėl likimo posūkio). Man patinka kasdien matyti jaunų žmonių degančias akis, šypsenas. Perduoti mokiniams žinias ir mokytis iš jų šiuolaikiško požiūrio. Kaip vienas protingas žmogus yra pasakęs: mes, mokytojai, dirbame su geriausia visuomenės dalimi. Tad kaip galima tuo nesidžiaugti?..
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Laisvalaikiu imuosi rankdarbių: patinka ką nors velti iš vilnos, nerti vąšeliu. Šiltuoju metų laiku dirbu darže, gėlynuose bei kolkas dar mažame savo bityne. Toks širdžiai mielas darbas – geriausias laisvalaikio praleidimo būdas.
– Gal sportuojate? Keliaujate?
– Deja, mano sportas apsiriboja mankštos pratimais… O keliauju dažniausiai vasarą. Su šeima mėgstame keliausti po Lietuvą. Čia tiek daug įdomaus, neatrasto, ypatingo.
– Kurias šalis esate aplankiusi?
– Esu buvusi Baltarusijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Austrijoje, Italijoje.
– Jeigu būtų galimybė, į kurią šalį norėtumėte persikelti gyventi?
– Niekur nenorėčiau persikelti gyventi. Nėra gražesnio ir geresnio krašto už tą, kur įleidi šaknis.
– Ką Jums reiškia Lietuva?
– Tai mano Žemė, kur lyja lietūs, kur skaisčiai šviečia saulė, kur pilnos dūzgiančių bičių ošia liepos, kur gyvena man brangūs žmonės. Tai žemė, kurioje yra mano mažas gimtasis kampelis, Žemė, kuri priglaudė mūsų protėvius, o kada nors priglaus ir mane…
– Gal galėtumėte ko nors palinkėti Turgelių „Aistuvos‘‘ gimnazijos mokiniams?
– Norėčiau palinkėti gerumo ir supratingumo. Šių dviejų dalykų dažnai visi pristingame.
– Ačiū Jums.
Turgelių „Aistuvos“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoją kalbino
Jaunųjų žurnalistų būrelio narės – Valerija Bartaševič ir Inga Sušinskaja.
