Jaunųjų žurnalistų būrelio mokiniai kalbina geografijos mokytoją Boženą Maciulevičienę.
– Kur yra Jūsų tėviškė? Kur prabėgo Jūsų vaikystė?
– Gimiau, augau ir dabar gyvenu Vilniaus rajone, Rudaminos miestelyje.
– Ar Jūs lankėte darželį?
– Darželio nelankiau, vaikystę leidau pas senelius. Viena močiutė gyvena tik už dviejų kilometrų, o kita – Šalčininkų rajone, Šiurkščių kaime.
– Kokią mokyklą lankėte?
– Lankiau Vilniaus rajono Rudaminos vidurinę mokyklą (dabar gimnazija), aišku, ją ir baigiau.
– Kokius dalykus mokykloje Jums buvo lengviausia mokytis?
– Tai buvo tokios pamokos: geografija, biologija, chemija, sekėsi istorija ir fizika. Na ir, aišku, technologijos (kur reikėjo ir gaminti, ir žinoti receptus, valgiaraščius kurti, siūti, megzti, siūvinėti ir dar daug įvairių naudingų veiklų), kūno kultūra, muzika, dailė….
– Koks dalykas Jums labiausiai nesisekė mokykloje?
– Manau, kad tokios pamokos, kuri labiausiai nesisekė, nebuvo. Jeigu sekėsi prasčiau, tai teko ilgiau pasedėti prie užduočių, savo noru likti po pamokų su klasiokais ir su mokytoja.
– Gal turėjote mylimiausią mokytoją? Jei taip, kokį?
– Taip, tai matematikos mokytoja. Ji griežta, bet teisinga. Visada turi savo nuomonę ir laikosi duoto žodžio. Padeda suprasti ir išmokti matematikos paslaptis. Ji šmaikščios sielos žmogus. Jai patinka gėlės. Jos klasėje visada šilta ir jauku.
– Gal pamenate kokį linksmą nuotykį iš savo vaikystės ir galėtumėte jį papasakoti?
– O taip….. Vaikystėje buvau paliekama močiutės globai, kaip ir mano jaunesnis broliukas. Jis vis sumąstydavo naujų žaidimų, visur bėgiodavo, o aš iš paskos, nes turėjau jį prižiūrėti, kol vieną kartą pasakiau močiutei, kad jis manęs neklauso. Pasikvietusi mus abu močiutė įteikė mums lauknešėlį ir liepė eiti mano. Namo reikėjo eiti miško keliu (senelė turbūt labiau bijojo miško, negu mes). Ir mes išėjome. Tikrai išėjome. Močiutė ėmė vytis, liepė eiti atgal. Mes ėjome toliau. Užsispyrimas padarė savo, ir senelei teko mus lydėti iki namų. O ten laukė pokalbis su tėvais. Tada tai buvo visai nelinksmas nuotykis, o dabar iš tikrųjų smagu prisiminti.
– Ar mokslai turėjo įtakos Jūsų šiandieninei profesijai? Ar visgi kitos priežastys lėmė profesijos pasirinkimą?
– Taip, mokslai turėjo įtakos mano šiandieninei profesijai…
– Ar Jums patinka Jūsų darbas?
– Taip patinka. Būti mokytoju – tai nuolatinė kūryba ir improvizacija. Būdamas mokytoju, tu gali padėti kurti, pamatyti ir prisiliesti prie jaunų žmonių gyvenimo, skatinti įvairiausių idėjų atsiradimus, o vėliau – jų įgyvendinimą.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Pomėgiai priklauso nuo metų laiko. Mėgstu gamtą, pasivaikščioti, eiti toli, toli… Skaityti, kažką pagaminti, sodinti ir prižiūrėti kiemo augalus.
– Kurias šalis esate aplankiusi (arba Lietuvos miestus)?
– Daugelyje Lietuvos miestų esu buvusi, aplankiusi mūsų kaimynines valstybes.
– Jeigu būtų galimybė, į kurią šalį norėtumėte persikelti gyventi? Arba į kokią Lietuvos vietą persikelti?
– Niekur nenorėčiau. Man čia labai gera.
– Ką Jums reiškia Lietuva?
– Didžiuojuosi, kad mano tėvynė yra Lietuva. Meilė savo gimtajam kraštui yra labai svarbi. Turime išsaugoti mūsų kraštui būdingas tradicijas ir kalbą, tausoti ir prižiūrėti gražųjį Lietuvos kraštovaizdį. Tik taip išugdysime ir ateinančioms kartoms meilę Lietuvai.
– Gal galėtumėte ko nors palinkėti Turgelių „Aistuvos‘‘ gimnazijos mokiniams?
– Vaikams palinkėčiau pasitikėti savimi, ieškoti savyje talentų, viskuo domėtis ir daug klausinėti. Taip pat norėčiau pasakyti, kad žinios labai svarbu, bet ne mažiau svarbu išsiugdyti bendražmogiškas vertybes: sąžiningumą, teisingumą, toleranciją, pagarbą vyresniems, išmokti galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitą žmogų. Pakantumo kitokiai nuomonei. Atkaklumo įgyvendinant savo svajones. Ir nepamirškite, kad dideli darbai susideda iš mažų.
– Ačiū Jums.
